Obe­lų fi­los­tik­to­zė

Pa­žei­džia­mi obe­lų la­pai. Tai vie­na iš daž­niau­sių la­pų dė­mėt­li­gių. Va­sa­rą abie­jo­se la­po pu­sė­se at­si­ran­da rus­vų, ap­skri­tų ar kam­puo­tų, ryš­kiais kraš­tais dė­me­lių, jų cen­tras švie­ses­nis. Vir­šu­ti­nė­je la­pų pu­sė­je dė­me­lė­se bū­na tam­siai ru­di, juo­di taš­ke­liai - pik­ni­džiai. La­bai dė­mė­tų la­pų asi­mi­lia­ci­nis pa­vir­šius su­ma­žė­ja, ma­žiau ga­mi­na­ma or­ga­ni­nių me­džia­gų, to­dėl vai­siai su­bręs­ta smul­kes­ni ir pra­stes­nės ko­ky­bės. Žie­mo­ja nu­kri­tu­siuo­se la­puo­se. Dau­giau­sia ža­los pa­da­ro drėg­ną va­sa­rą, nes smar­kiau pa­žeis­ti la­pai anks­ti nu­krin­ta. Li­ga pa­si­ro­do va­sa­ros pra­džio­je ir pro­gre­suo­ja iki pat ru­dens. In­ten­sy­viau­sia spo­ru­lia­ci­ja bū­na drėg­nu oru. Spo­ras pla­ti­na vė­jas, lie­taus la­šai, vabz­džiai.